Visą šią savaitę intensyviai vedžiau asmenines sesijas. Vyko nuostabios transformacijos ir išsilaisvinimai. Pastebėjau labai dažnai atsikartojantį dalyką, beveik visų sesijų metu…

Nuo vaikystės mes esame įpratę tikėti, kad meilė ateina iš išorės ir jos turime užsitarnauti kažkokiais savo veiksmais. Jeigu būsime geri ir atitiksime kitų žmonių lūkesčius, tuomet gausime meilę. Ir taip gyvename bandydami užsitarnauti kažkieno meilę, kažką pasiekti, įrodyti, bijodami tą meilę prarasti… Kuriame sau kančią, nes kartais tų lūkesčių įgyvendinti negalime arba to padaryti tiesiog nepavyksta…

Tampame priklausomi nuo kitų meilės ir tikimės jos kaip išmaldos. Bijome būti savimi ir daryti tai ką jaučiame, nes aplinka diktuoja mums sąlygas. Tai nėra laisvė…

Tačiau tiesa tokia, kad užtenka tiesiog būti, nes mes jau esame mylimi. Esame be galo mylimi visatos ir dieviškos energijos. Kai atrandame šį ryšį suvokiame, kad mums nebūtina ieškoti meilės išorėje. Ji jau yra mumyse ir niekada nedings. Mes visada esame vedami, palaikomi ir saugomi. Kaip patys brangiausiai kūdikiai.

Sesijų metu turėjau galimybę liudyti daugybę išsilaisvinimų, kai žmonės leido įsileisti šią tiesą į skaudžiausius savo gyvenimo patyrimus, kur buvo palikti artimiausių žmonių, patyrė smurtą ar kitokius skaudžius išgyvenimus. Viskas staiga pasidarė labai lengva ir šviesu. Jie pasijuto saugomi ir mylimi. Suvokė, kad neverta tikėtis besąlyginės meilės iš žmogaus, nes žmogus yra žmogus… Jis tik mokinasi tos besąlyginės meilės šiame patiryme. Tačiau dieviška sąmonė niekada neišduos, nenusisuks, nieko nereikalaus, ji tiesiog mylės visada. Ir tuomet esame laisvi mylėti ir kitus, nesitikėdami iš jų nieko. Leisdami jiems neįvykdyti mūsų įsivaizduojamų reikalavimų ar pateisinti mūsų lūkesčių.