Prieš kelias dienas patyriau labai neįtikėtiną įvykį. Išvažiuojant iš mašinų stovėjimo aikštelės mano automobilį sustabdė moteris ir pro atvirą langą pasakė, kad nori mane apsikabinti. Aš buvau labai stipriai sujaudinta filmo (Trys tūkstančiai metų troškimų) iš kurio kątik išėjau, todėl labai verkiau ir pasakiau, kad tikrai man dabar labai reikia apsikabinti.
Mes apsikabinome ir ji man pradėjo pasakoti istoriją, apie tai kaip prieš 4 metus aš padėjau jos šeimai. Kai jos sūnus buvo ištiktas komos dėl meningokokinės infekcijos aš sukontaktavau su jo siela ir bandžiau įkalbėti grįžti į žemę. Ji man davė paklausyti garso žinučių įrašų, ką tuomet aš jai įrašiau ir kokią informaciją apie jį perdaviau.
O tiesa buvo tokia, kad jis visai nenorėjo grįžti į žemę, jam ten buvo labai gera, jis visiškai buvo pamiršęs apie tai, kad jo kūnas šiuo metu guli prijungtas prie aparatų. Tačiau aš nenusileidau ir pradėjau jam pasakoti, apie nuostabius dalykus, ką gražaus jis dar gali patirti šioje žemėje. Pavyzdžiui koks jausmas yra mylėti kitą žmogų ir būti mylimam, koks jausmas realizuoti savo potencialą, koks jausmas mėgautis gyvenimo malonumais. Na ir jis šiek tiek susidomėjo, tačiau neprižadėjo man, kad grįš. Bet davė suprasti, kad pagalvos.
Ir ką jūs galvojate? Jis grįžo! Ir stovi toje mašinų aikštelėje prieš mane, sveikas, gyvas, jaunas, tvirtas. Vau! Sako man mes kine sėdėjome šalia, mus skyrė tik viena vieta. Na ir sutapimas!
Tokie sutapimai tikrai nebūna šiaip sau. Ir mane šis sutikimas labai stipriai įkvėpė. Vakar naktį prabudau ir negalėjau užmigti, kol neparašiau šių eilių. Galbūt jos surezonuos visiems, kas jaučia kažkokį ryšį su manimi. Te prasideda mūsų kelionė kartu
Šiandien pažadino mane kvietimas išgirsti tave…
Nei balse, nei tyloje jis nuskalbėjo nejučia. Per nebylią būtį atsitiktinume, suplanuotame danguje.
Vis dėl to jaučiu, kad ne veltui pakvietei mane.
Pats nežinodamas, į kokią kelionę aš kviečiu tave. Nejausdamas ir nesuvokodamas, kiek netikrų pavojų pasirodys tavo mintyse dar prieš priimant sprendimą tęsti ją.
O ji jau čia. Ta kelionė tavyje. Prasidėjo jau seniai, tik vienas joje buvai. Dėl to ir pakvietei mane kartu. Kad nebebūtų taip sunku, keliauti tuo pažinimo keliu.
Virš kalnų, debesų, virš paukščių praskristų takų. Toliau nei gali nunešti mintys tavosios. Už proto ribų. Dar neištirtų kraštų, nepažintų veidų, neišbučiuotų akių, tolių mėlynų. Toliau nei gali įsivaizduoti aš tave kviečiu.
Gali būti tikrai baisu, nedrasu, nejauku. Tačiau kartu taip smalsu, patyrinėti kas yra už tų kalnų, proto suprastų ir pažintų. Jau nebeįdomių. Jau pabodusių. Juk pats žinai. Šią kelionę pradėjai jau seniai. Ji, tai tavo delnai, liečiantys savąją odą tada kai pamatei, kad tu esi tai, ko ieškojai visąlaik.
Todėl sakau tau, eik. Eik toliau taip drąsiai, kaip niekada nėjai. Nes kelio atgal jau nėra. Jis sudegė praeityje, o aš tau rodau tik tai, kas dar tik atsiveria prieš tave. Tolumoje, nežinioje, bekraštyje horizonte. Tavo kvėpavime, mintyje tuščioje, kurioje klausimų nebėra. Tik tikėjimo šviesa. Žinojimo aušra, kad ne veltui sutikai mane.
Iš serijos: Gyvenimo stebuklai
Skirta Dovydui